Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia yra pats seniausias Kaune ankstyvosios gotikos paminklas. Jos fundacijos dokumentai nėra žinomi (nerasti ar žuvę). Pasak jėzuito istoriko Alberto Vijūko Kojelavičiaus, Vytautas Didysis šią bažnyčią, kuria kiek vėliau pradėjo rūpintis jo paties iš Vilniaus pakviesti pranciškonų vienuoliai, pastatydino 1400 metais. Todėl šventovė iki šiol pagal susiklosčiusią tradiciją dažniausiai vadinama Vytauto Didžiojo vardu; antai Juozas Tumas-Vaižgantas ją švelniai vadino tiesiog Vytautine. Manoma (A.Jankevičienė), jog tai viena iš keturių Didžiojo kunigaikščio Vytauto funduotų bažnyčių: 1408 – 1409 mm. jis taip pat pastatydino Vilniaus Šventosios Dvasios, Trakų ir Naugarduko parapines bažnyčias.
Pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo paminėta Vilniaus vyskupijos diplomatinio Kodekso dokumentuose: Bazelio susirinkimas 1439 m. leido šioje šventovėje aptarnauti iš Livonijos ir Prūsijos atvykusius žmones. Atrodo, kad apie 1400 m. galėjo būti pastatyta laikina medinė arba mūrinė bažnytėlė, kurią veikiai pakeitė nauja mūrinė, t.y. dabartinė šventovė, tuo metu dar bebokštė. Bokštas veikiausiai pastatytas XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje.
Per didžiuosius Kauno miesto gaisrus 1603, 1624 ir 1668 metais atokiau stovėjusi bažnyčia greičiausiai menkiau nukentėjo, nei kiti miesto statiniai. Tačiau buvo tikrai nusiaubta rusų kariuomenės, 1655 m. rugpjūčio 8 d. pirmą kartą miesto istorijoje okupavusios Kauną. Smarkiai apgriauta šventovė nedelsiant suremontuota ir atnaujinta. 1669 m. buvęs pastatytas mūrinis vienuolynas, kurį sudarė trys dviaukščiai korpusai.
XVIII a. pradžioje bažnyčia dar kartą nukentėjo Šiaurės karo metu. 1712 m. ji sutvarkyta Jono Paškevičiaus lėšomis. 1812 m., t.y. lygiai po šimto metų, šventovę sukrėtė naujas išbandymas: įžengusi į miestą prancūzų kariuomenė joje įsirengė ginklų sandėlį, vėliau, bėgdama iš Rusijos per Kauną, ją padegė; žuvo visa, kas buvo viduje. 1819 m. bažnyčia buvo dar kartą remontuota pranciškonų gvardijono Grigaliaus Golickio iniciatyva; tarp kitų darbų buvo suskliausti nauji skliautai, grindys išgrįstos plytomis.
Rusijos okupacijos metais vykdant negailestingą stačiatikybės įtvirtinimo politiką 1845 m. bažnyčia buvo uždaryta, vienuolynas panaikintas. Kurį laiką išbuvusi be globos, šventovė 1850-1853 m. pertvarkyta į žiemos cerkvę – Šv. Nikolajaus soborą. Pastatas patyrė daug vidaus ir išorės pakeitimų. 1853 m. pradėtas krantinės sutvirtinimas; pakėlus krantinės ir gatvės paviršių, Vytauto bažnyčia atsidūrė įduboje.
Pirmajame pasauliniame kare vokiečių kariuomenei 1915 m. užėmus Kauną, buvo nuplėštas bažnyčios stogas, o pati ji naudota kaip metalo ir bulvių sandėlis. Vokiečiams pasitraukus liko stirksoti tik pajuodusios ir perdrėkusios sienos.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo ne tik žmogaus rankų niokojama. Pastatyta ant upės kranto, pavasariais ji dažnai kentė potvynius. Antai 1829 m. potvynio metu vandens lygis bažnyčios viduje siekė per 70 cm. Paties didžiausio, matyt, būta 1946 m. Apie tai primena bokšto šiaurinėje sienoje greta pagrindinių bažnyčios durų pritvirtinta lentelė su tekstu: “1946 III 24 būta vandens 2, 90 m.” J. Tumas-Vaižgantas taip randa paaiškinimą, kodėl ši šventovė pastatyta prie pat vandens: esą Vytautui Didžiajam, 1399 m. pralaimėjusiam mūšį totoriams ties Vorsklos upe, teko gelbėtis ją perplaukiant. Todėl, anot istorinės legendos, kunigaikštis, laimingai pasiekęs kitą krantą, visų išsigelbėjusių akivaizdoje pasižadėjo Švč. Mergelei Marijai pastatyti bažnyčią kaip dėkingumo ženklą irgi prie vandens.
1919 m. balandžio 18 d. Vytauto Didžiojo šventovė sugrąžinta Katalikų Bažnyčiai. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius po keturių dienų jos rektoriumi laikinai paskyrė Kauno įgulos kapelioną Bronislovą Bumšą, kurį 1920 m. kovo 31 d. pakeitė rektorius kan. J. Tumas-Vaižgantas, kūrybingai ir energingai ėmęsis bažnyčios remonto, restauravimo, įrengimo, puošybos ir kitokių darbų. Tų pačių 1920 metų rugpjūčio 15 d. bažnyčią pašventino prelatas Aleksandras Jakštas-Dambrauskas.
Kanauninko Tumo-Vaižganto pradėtieji bažnyčios atnaujinimo darbai nenutrūko iki pat jo mirties (1933 IV 29). Vėliau juos tęsė kiti rektoriai. Ypač dideli šventovės tyrimo, restauravimo ir tvarkymo darbai atlikti 1979-1989 metais, kai bažnyčios rektoriumi dirbo šviesios atminties kunigas Liudvikas Čechavičius. Šventovės interjerą smarkiai pakeitė čia dirbęs kunigas Ričardas Mikutavičius (1989-1992).
1978 m. architektei Stefanijai Čerškutei vadovaujant pradėti pastato architektūros tyrimo ir dalinio restauravimo darbai. Remiantis bažnyčios atvaizdu T. Makovskio graviūroje, 1982 m. atkurta bokšto smailė. Restauracijos metu buvo įrengtas naujas vargonų prospektas, pristatytas zakristijos prieangis. 1990 m. vyko interjero pakeitimai – presbiterijos grindys padengtos šlifuotu akmeniu, pritaikytas naujas altoriaus stalas ir kt.
Vytauto Didžiojo bažnyčia – seniausia Kaune, atstovaujanti ankstyvosios gotikos laikotarpį. Pasak dr. Algės Jankevičienės, kuri plačiai tyrinėjo bažnyčios architektūrą Lietuvos ir Europos gotikos kontekste, šis sakralinis pastatas yra unikalus ankstyvosios gotikos paminklas – jo kompozicija neturi analogų nei LDK, nei gretimų šalių teritorijoje. Tarp Lietuvos gotikinių bažnyčių, ši vienintelė yra kryžiaus formos plano. Kryžmą sudaro masyvios koplyčios, išdėstytos abipus navų tūrio. Kauno Vytauto bažnyčia halinė – visos trys navos uždengtos bendru aukštu dvišlaičiu stogu, atskirta tik žemesnė presbiterija su tribriaune apside. Navų dalis yra šiek tiek netaisyklingo – presbiterijos pusėn platėjančio – keturkampio formos (23,5x14,5). Šis netaisyklingumas teikia vidaus erdvei archaiškumo matmenį – pastatas suvokiamas kaip senas, rankų darbo tvarinys. Viduje šventovės erdvę dvi poros stulpų dalina į tris navas. Liekni stulpai ir skliautai yra vėlyvi, manoma, suskliausti 1819 metais. Pradinė skliautų ir piliorių forma nežinoma. Autentiški gotikiniai skliautai išlikę presbiterijoje, pietinėje koplyčioje ir zakristijoje. Žemyn nuleistos presbiterijos skliautų briaunos skaido sienų viršutinę dalį, po jomis išdėstytos septynios skirtingų dydžių pusapskričių arkų nišos profiliuotais apvadais. Nuo navų dalies presbiterija atskirta plačia gotikine triumfo arka, kuri bažnyčios erdvėje yra tarsi vartai tarp bendruomenei skirtos navos ir sakralios altoriaus dalies. Tarp koplyčių ir navų taip pat sumūrytos smailios arkos.
Įėjimas į bažnyčią – per bokštą. Gotikos laikotarpiu buvo įprasta pirma sumūryti navas ir presbiteriją, o paskui iškelti bokštą. Vytauto bažnyčioje apie šiuos du etapus (vienas nuo kito nežymiai nutolusius) liudija vakarinis portalas, apjuostas profiliniu apvadu; pastačius bokštą jis atsidūrė prieangio patalpoje. Išlakaus, į viršų kiek siaurėjančio 27,5 m aukščio bokšto su 17,8 m smaile pagrindas yra keturkampio, liemuo – aštuonkampio skersmens. Skaidymas į 6 tarpsnius, įvairių formų langai bei nišos teikia jam lengvumo ir žavaus netaisyklingumo. Žemutinėje bokšto dalyje yra prieangis, o antrame aukšte įrengta vargonų tribūna, į kurią pakylama mūro sienoje iškirstais laipteliais.
Bažnyčios sienos labai storos: navų dalies – 1,6 m, presbiterijos ir koplyčių – 1,3m. Pastato kampuose ir tarpulangėse papildomai išdėstyti masyvūs laiptuoti kontraforsai skliauto svoriui atremti. Sienų mūras kiautinis: vidus suklotas iš lauko akmenų, o paviršiai (apdaras) – iš plytų. Taikytas gotikinis plytų ryšimas (pakaitomis dėtos ilgainės ir trumpainės plytos). Visuose fasaduose iš perdegtų juodos spalvos plytų sudėlioti kryželių, rombų raštai, o šiauriniame – dideli kryžiai (pranciškonų konventualų vienuolijos ženklas). Piešiniai labai dekoratyvūs – kaip ir gausios nišos, kurių dugnas padengtas tinku ir nubalintas. Įvairių dydžių ir formų nišos skaido net kontraforsus. Fasadų frizinę dalį juosia kampu mūrytų plytų juostos. Toks skirtingų faktūrų derinimas būdingas ankstyvosios gotikos dekorui.
Bažnyčios šoninės navos šiaurinės sienos languose du vienodo dydžio ir kompozicijos itin stilingi heraldiniai vitražai Stasio Ušinsko sukurti apie 1933 metus. Tai pirmieji Lietuvoje sukurti ir atlikti heraldiniai vitražai, kuriuose savitai jungiasi klasikinio vitražo dekoratyvumas ir moderni raiška.
Presbiterijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios sandūroje, triumfo arkos dešinėje ant granito pjedestalo pastatyta kararos marmuro Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula ( Italija, XX a. pr.). Ją kanauninko J. Tumo-Vaižganto pastangomis 1929 m. gegužės 6 d. bažnyčiai deponavo Valstybinis muziejus.
Pietinės koplyčios bronzinį altoriaus retabulą 1991-1992 metais sukūrė Gediminas Jokūbonis, laisvai interpretuodamas šv. Pranciškaus Asyžiečio atvaizdą. Tuo pačiu metu jo sukurtas ir šiaurinės koplyčios altoriaus retabulas, kuriame pavaizduotas šv. Antanas Paduvietis.
Pietvakariniame šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios kampe įkurdinta G. Jokūbonio sukurta Vytauto Didžiojo statula (1991 m., bronza). Čia pat medalio, skirto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų jubiliejui aversas ir reversas (Petras Rimša. 1930 m., bronza). Abu medalionai buvo 1930 metais bažnyčiai parūpinti J. Tumo-Vaižganto, pritvirtinti prie marmurinių plokščių ir pakabinti šventovės prieangyje abipus durų. Dabar šie plačiai tiražuoti bareljefai kabo ant koplyčios vakarinės sienos.
Šv. Antano Paduviečio koplyčioje prie šiaurinės sienos 1934-1936 m. įrengtas Juozo Tumo-Vaižganto antkapinis granito paminklas, kurio svarbiausias elementas – Juozo Zikaro sukurtas bronzinis kanauninko bareljefas. Rytinę koplyčios sieną puošia kadaise didžiajam altoriui buvęs skirtas Petro Kalpoko1921 m. nutapytas paveikslas “Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorsklos mūšio”, kuriame pavaizduota scena, susijusi su šios šventovės pastatymo legenda. 1993 m. kiek apnykusi drobė restauruota.
Dar vienas P. Kalpoko paveikslas “Pieta” (1927 m.) pakabintas presbiterijoje ant šiaurinės sienos virš durų į zakristiją. Kaune jis buvo eksponuotas 1927 m. Lietuvos dailininkų kūrinių pavasario ir 1980 m. Vilniuje P. Kalpoko jubiliejinėje tapybos parodose. Prieš pastarąją parodą, tapęs Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybe, restauruotas Prano Gudyno meno vertybių restauravimo centre (restauratorius R. Zdanavičius). 1983 m. M. K. Čiurlionio muziejus šį paveikslą sugrąžino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai.
Presbiterijoje ant tos pačios šiaurinės sienos netoli zakristijos durų kabo ir ne vieną dešimtmetį šioje bažnyčioje saugomas Pranciškaus Smuglevičiaus sukurtas paveikslas “Nukryžiuotasis”, veikiausiai patekęs čia po 1948 m., kai Lietuvoje viena po kitos imta uždarinėti bažnyčias. Jis nutapytas greičiausiai pirmosios Smuglevičiaus kelionės į Vilnių (1785-1786 m.) metu arba tuoj po jos. Kunigo Liudviko Čechavičiaus iniciatyva 1980 m. paveikslą atnaujino Vytautas Dautartas, atlikęs techninį ir meninį kūrinio restauravimą.
Ant šiaurinės bažnyčios sienos kabantis Mykolo Elvyro Andriolio paveikslas “Šv. Ona” į Vytauto bažnyčia pateko iš 1950 m. uždarytos Kauno Šv. Jurgio Kankinio bernardinų šventovės. Šį paveikslą kartu su trylika kitų M. E. Andriolis nutapė Kaune per labai trumpą laiką, 1891-1892 metais, kaip auką Bažnyčiai, prašydamas apmokėti tik drobę ir dažus.
1943 m. arkivyskupo Juozapo Skvirecko iniciatyva Kaune buvo surengta naujai sukurtų šv. Kazimiero atvaizdų paroda, skirta šio šventojo 485 gimimo metinėms paminėti. Joje eksponuotas ir Jono Mackevičiaus tais metais sukurtas paveikslas. Šiuo metu paveikslas “Šv. Kazimieras” kabo šoninėje navoje ant pietinės sienos.
Iš tos pačios Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios atkeliavo ir XIX a. pabaigos šv. Jurgio, kovojančio su slibinu, nežinomo autoriaus paveikslas, buvęs nutapytas tos bažnyčios didžiajam altoriui. Dabar pakabintas Vytauto bažnyčios šoninėje navoje ant pietinės sienos.
Altoriaus paveikslas “Šv. Benediktas Nursietis” į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią pateko, kun. Liudviko Čechavičiaus liudijimu, iš nežinia kurios Alytaus bažnyčios kartu su kitu, poriniu altoriaus paveikslu “Šv. Dominykas”. Abu kūriniai priskirtini liaudies tapybai. Paveikslai pakabinti ant galinės sienos, atitinkamai dešinėje ir kairėje.
Zakristijoje virš durų, vedančių į presbiteriją, kabo Barboros Didžiokienės Juozo Tumo-Vaižganto portretas (1925 m.). 1983 metais jį restauravo dailininkas Adolis Krištopaitis.
Seniausias Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios interjeras, menantis gotikos, renesanso, baroko ir net XIX a. laikus, deja, neišliko. Dabartinio interjero dekoras ir įranga pradėti kurti 1920 metais. Per visą XX a. antrąją pusę vis nauji sumanymai keitė šventovės vidaus išvaizdą iki pačios XX a. pabaigos.
Parengta pagal L. Šinkūnaitės ir N. Lukšionytės - Tolvaišienės knygą “Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia”. Knygą galima įsigyti bažnyčios zakristijoje.